Sidabro sidabruži

Ramutė Belickaitė-Prapiestienė (1955–2025) ankstyvoje jaunystėje, dar mokydamasi Plutiškių (Marijampolės raj.) vidurinėje mokykloje, buvo daugkartinė respublikinių moksleivių literatų konkursų dalyvė ir laureatė. Jos eilėraščių spausdinta žurnale „Moksleivis“, mokinių kūrybos almanache „Pavasario aidas“ (Kaunas: Šviesa, 1972) ir kt. 1973 m. įstojusi į Vilniaus universitetą studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros, lankė Elenos Bukelienės ir Marcelijaus Martinaičio vadovaujamą jaunųjų literatų būrelį. Įspūdinga, raiški ir savita R. Belickaitės kūryba spausdinta „Poezijos pavasario“ almanachuose (1979, 1980, 1981), 1979 m. buvo pagerbta „Poezijos pavasario“ premija už geriausią metų debiutą. Jaunoji poetė – tuomet viena ryškiausių tos kartos autorių – buvo parengusi poezijos rinkinį ir įteikusi „Vagos“ leidyklai, bet dėl neaiškių aplinkybių jis liko neišleistas. Ilgai saugota, likusi rankraščiuose, R. Belickaitės poezija nusipelno būti skaitoma dabarties skaitytojo. 

Ši jaunystės poezija – stiprių jutimų, sodrių vaizdų, intensyvių jausmų – labai savita ir tikra. Joje gyvenimo skaudumas ir šventumas sakomas neįprastai drąsiai, originaliai. Justi, kaip einama į gyvenimą, kaip skleidžiasi jausmai, gilėja pojūčiai; kaip randasi suvokimas, kas yra svarbu, iš ko augi, ką brangini (sodrūs tėvo, motinos, brolio, Suvalkijos žemės vaizdiniai; Dievo kaip vertikaliojo gyvenimo matmens metafora). Sukrečia gyvenimo gelmės jutimas ir gebėjimas tai išsakyti. Tasai nutilęs balsas ir žodis turėtų būti išgirstas bent dabar – tai svarbu ir kultūros istorijos požiūriu.